Edgaras, studijuodamas Vilniaus universitete informacines technologijas, nusprendė tuo pačiu baigti ir biologijos studijas. Laisvu laiku JIS organizuoja įdomias pažintines keliones ir žygius po skirtingas pasaulio vietas. Paskutinis žygis – Špicbergeno sala. Šiame interviu sužinosite daugiau apie Edgarą, jo kelionę į Paysera ir žygius po dar mažai kam girdėtus pasaulio kampelius.

Dažnai žmonės pasirenka baigti bakalaurą, kai kurie stoja į magistrantūrą. Kodėl nusprendei baigti 2 bakalaurus, kone tuo pačiu metu?

– Norėjau studijuoti du dalykus – IT ir biologiją. Galvojau pradėsiu nuo sunkiausio – MIF (Matematikos ir informatikos fakultetas Vilniaus universitete). Trečiame MIF kurse įstojau į biologiją. Kažkaip pabaigiau vieną bakalaurą anksčiau, o kitą vėliau. Taip pat 8 metus profesionaliai užsiiminėjau lengvąja atletika. Tad vienu metu tekdavo „žongliruoti“ 4 dalykus: studijos MIF ir GMF, darbas ir lengvoji atletika.

Kaip viską spėdavai atlikti?

– Visada atlikdavau darbus prioritetų tvarka. Būdavo ir dienų, kada turi pasirinkti į kurias paskaitas eiti, o į kurias neiti.

Ar įmanoma suderinti biologiją ir IT?

– Bandžiau derinti biologiją ir informatiką. Kūriau mobiliąsias programėles apie paleontologiją, vabzdžius, varles, medžius ir pan. Jau sukūriau 3 mobiliąsias programėles: „Dendrologas“, „Entomologas“ ir „Paleontologas“.

Nebuvo sunku pereiti nuo biologijos prie finansų įmonės?

- Kad ir koks darbas bebūtų, svarbiausia kurti pridėtinę vertę tiek pačiam sau, tiek kitam žmogui. Nesvarbu ar tai būtų Fintech, ar daryčiau santechnikams kažkokią programėlę. Labiau iš tos pusės žiūriu – kaip pats galiu sukurti pridėtinę vertę. Ne tik įdedu daug jėgų į savo darbą, bet ir skiriu daug laiko kelionėms bei žygiams.

  Nuo ko prasidėjo tavo pirmieji žygiai? 

– Vieną vasarą turėjau praktiką, kurios metu nusprendžiau studijuoti muses plėšrūnes. Tokios didelės ir gražios… Kad jas pamatytum turi pasiimti palapinę, 5 dienom išvažiuoti į mišką ir „sužygiuoti“ daug kilometrų, kad pažiūrėtum į tas muses. Nuo to mano žygiai ir prasidėjo… Visada norėjau pamatyti tokį Elniavabalį – tai didžiausias Europos vabalas, kuris anksčiau gyveno Lietuvoje. Paskutinį kartą Lietuvoje matytas 2003 metais. Šiuos vabalus dar galima pamatyti Graikijoje, tai nusprendžiau vieną vasarą ten ir nuvykti. Tai buvo mano pirmoji ilga kelionė. Vėliau keliavau po Balkanus, žygiavau po Islandiją, Maroko dykumas.

Žygius organizuoji savarankiškai?

– Pats viską organizuoju. Jeigu labai nori keliauti ir neturi daug pinigų, dažnai viską organizuoji pats. Dabar net neįsivaizduoju, kad aš galėčiau naudotis kelionių organizatoriaus paslaugomis. Kuo toliau ir kuo daugiau tenka keliauti pačiam, tuo geresnis ir kelionių „lygis“.

  Tavo kelionė už Poliarinio rato sulaukė didžiausio žinomumo. Kaip gimė idėja organizuoti kelionę į Špicbergeno salą?

– Vienais metais žygiavau Islandijoje ir kažkaip pagalvojau, kodėl gi nepakeliavus šiauriau. Pažiūrėjau, kad vykdomi reguliarūs skrydžiai iš Oslo į Špicbergeną. Taip pat atsirado draugų biologų ir sportininkų, kurie susidomėjo šiuo iššūkiu ir norėjo prisijungti. Jei pirmą kartą girdite vietovę Špicbergenas, jūs nebūsite vieni. Mažai, kam girdėta Arkties vandenyno sala, yra didžiausia ir vienintelė gyvenama sala Svalbardo salyne. Šios vietovės paviršius kalnuotas, o pakrantės gausiai išraižytos fjordų, yra ledynų. Šiai vietovei būdingos arktinės dykumos ir tundra. Įdomu, tai jog 1920 metais pasirašytoje Svalbardo sutartyje, komercine veikla saloje, gali užsiimti bet kuri šalis pasirašiusi šią taika. Tačiau šia teise naudojasi tik Norvegija ir Rusija. Špicbergene gyvena vos 3000 gyventojai, o mirti čia draudžiama. Ne daug kas žino apie šią salą ir kaip iki jos nukeliauti.

Ar nekilo problemų organizuojant kelionę?

– Taip, kilo. Paskutinės kelionės organizavimas buvo sunkiausias. Nes nėra daug informacijos apie šią vietą. Gauti gerų ir viešai „prieinamų“ žemėlapių yra labai sudėtinga – praktiškai neįmanoma. Maršrutą rinkau pats ir „pusiau aklai“. Tiesiog, reikėjo tikėtis, kad bus viskas praeinama.


Kaip sekėsi įveikti šio žygio maršrutą? 

– Atvykti į Špicbergeną nesunku, tačiau keliauti po jį savarankiškai – sudėtinga. Žygio metu buvo labai sunkių akimirkų. Reikėjo įveikti dvejų kilometrų pločio upės deltą, pereiti 10 upių. Eini per ledinį vandenį ir akmenis – viską gelia.
Negali verkti, nes turi eiti. Žinoma, visi stengėmės išlikti pozityvūs ir palaikyti aukštą grupės moralę. Buvo ir realus pavojus – meškos. Tam turėjome išsinuomoti šautuvą. Specialiai šiam žygiui, vienas iš mūsų komandos narių laikėsi ir turėjo leidimą šaunamajam ginklui. Naktimis turėjome budėti, jog kartais mūsų neužpultų meška. Ne vienas neatsargus keliautojas yra nukentėjęs ar žuvęs, papuolęs į poliarinės meškos nasrus.

„Kelionės ugdo discipliną, kurios reikia ir darbe. Džiaugiuosi, jog Paysera įmonėje galiu turėti laiko kelionėms.“

Sakoma, kad keliaudami žmonės daug ko pasimoko, o pamokas pritaiko darbe, sutinki?

– Taip. Kelionės ugdo discipliną, kurios reikia ir darbe. Džiaugiuosi, jog Paysera įmonėje galiu turėti laiko kelionėms, kurios ne tik leidžia „pažindintis“ su pasauliu, bet ir padeda vystytis lyderystės savybėms.


Ačiū, Edgarui, jog pasidalino savo įdomia istorija. Linkime gero darbo ir smagių kelionių!